Pamatai senovėje
Dauguma senųjų gyvenamųjų namų ir ūkinių trobesių buvo renčiama be pamatų, tiesiog ant žemės. Kartais ties rentinio kampais ir viduriu buvo dedamos ąžuolo arba sakuotų spygliuočių trinkos. Pamatinio rentinio izoliacijai nuo drėgmės naudota beržo tošis.
XVI - XVII a. dvarų gyvenamuose trobesiuose, svirnuose pamato funkcijas atliko rentinio paklėtis, stulpai arba trinkos (kaladės).
Reprezentaciniai XVI - XVII a. dvaro trobesiai buvo įrengiami su paklėčiais, kuriuos sudarė vienas ar keli atskiri rentiniai. Paklėtis saugojo sienas ir vidaus patalpas nuo drėgmės, prailgino trobesio eksploataciją. Supuvę paklėčio rąstai techniškai nesunkiai buvo pakeičiami naujais.
Akmenų pamatai Lietuvoje neturi gilių tradicijų. Vakarinėje Lietuvos dalyje seniausi rentiniai trobesiai (I tūkstantmečio II pusė) kartais statyti ant savotiško pamato; po apatiniu rąstu iš nedidelių pajūrio akmenukų sudėto grindinio. Toks “pamatų” įrengimas būtų tolimas skandinavų ir prūsų statybos tradicijų atspindys. Retais atvejais miestuose (Vilniuje, Klaipėdoje, Kėdainiuose) XIV a. pamatams jau naudoti palaidi akmenys. Pirmieji ištisiniai mūryti juostiniai pamatai fiksuoti 1619m. Šiaulėnų, 1665m. Gelgaudiškio dvare (tuo pačiu metu atsirado po namais mūriniai rūsiai). Ryškesni pokyčiai pastebėti XVII a. pab. - XVIII a., kuomet medinius paklėčius pakeitė mūro pamatai.
Iki XVIII a. pab. - XIX a. daugelyje vietovių valstiečių trobesiai statyti tiesiog ant žemės, be pamato. Tarp žemės ir sienos susidaręs tarpas buvo apipilamas žemėmis, spaliais, samanomis, žvyru ir apiplūkiamas moliu. Toks grunto 50 – 80 cm pločio, 15 – 30 cm aukščio paaukštinimas – pašalys, sutvirtintas papildomu 1 – 3 rąstų rentiniu, kuolų arba išpinta užtvara, turėjo ne tik praktinę, bet ir dekoratyvinę reikšmę. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje jų rengimo tradicija išliko iki XIX a. pabaigos. Matyt, tam turėjo įtakos statybos technikos atsilikimas, atšiauresnis klimatas negu vakarų Lietuvoje ir gretimų slavų statybos tradicijos, kur trobesiai nuo seno buvo įgilinami į žemę. Pašaliai prie gyvenamųjų namų, pirčių buvo įrengiami Baltarusijoje, Šiaurės Rusijoje, Rytų Latvijoje, Estijoje ir kt.